Języki Baltyckie (po litewsku)

Baltų kalboms priklauso gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios- prūsų, jotvingių, kurių, emgalių, sėlių.Lietuvių ir latvių kalbomis dabar neka apie 5 mil. monių. Visos kitos baltų kalbos, iskyrus prūsus, nepaliko jokių rato paminklų, todėl apie jas ir apie jomis kalbėjusių monių skaiių maą ką teinome.Baltų kalbos artimiausios yra slavų kalboms.
Paprastai baltų kalbos skirstomos į dvi grupes: vakarų baltus ir rytų baltus. Vakarų baltams priskiriamos inykusios prūsų ir jotvingių (kartais dar ir kurių), o rytų baltams priskiriamos gyvosios lietuvių, latvių ir mirusios emgalių kurių, iemgalių, sėlių kalbos.Baltų kalbos- lietuvių, latvių, mirusi prūsų, taip pat į pastarąsias įsiliejusios kitos maesnės- priklauso indoeuropieių kalbų eimai.Lietuvius, latvius, prūsus ir kt. Vadinti baltais pasiūlė F. Neselmanas 1845 m. tą vardą paėmęs i pavadinimų Baltia (senasis Jutlandijos vardas), mare Balticum ,,Baltijos jūra‘‘. ių pavadinimų etimologiją yra aikinęs D. Bonfantė, jis juos laiko esant ilirikos kilmės. Kaip parodė J. Pokornio, H. Krahės, M. Fasmerio ir kiti darbai, senovėje ilirai gyveno ideliuose Europos plotuose, nesudriekusiuose toli į iaurę. Tai ypa gerai matyti i iaurės Vokietijos vietovardių. į klausimą yra gvildenęs ir latvių tyrinėtojas K. Kasparsonas. Lietuvių ir latvių kalbų rato paminklų, pradėjusių rodytis nuo reformacijos laikų yra nemaa, nors dauguma jų ir buvo religinio turinio, o prūsų kalbos paminklų yra tik vienas kitas.Seniausias prūsų kalbos paminklas, sudarytas apie 1400 m., yra Elbingo odynėlis. Jis taip pat yra svarbus ir vokieių emaiių tarmės istorijai.Mus pasiekęs jo egzempliorius yra kopija. Tuo paaikinamos ir jo klaidos.
Lietuvių ir latvių kalbos turi daryti, darit, o prūsų seggit. Vietoj liet. ugnis, lat. uguns prūsų kalboje vartojamas panno, kuris yra giminingas su got. fon, vienaskaitos kilmininkas funins. Lietuvių ir latvių kalbų odiai yra moterikos arba vyrikosios giminės, o prūsų panno- bevrdės. Vienose indoeuropieių kalbose ugnis buvo suvokiama kaip priklausanti ,,genre anime‘‘, o kitose- kaip ,,genre inanime‘‘. Panaiai ugnis traktuojama ir italikų kalbose. Lotinikai ignis, giminingas su indoeuropieių agni-. Dėl Savo pradinio balsio liet. ugnis, lat. uguns, nuo indoeuropieių agni- daugelio tyrinėtojų buvo atskirtas ir sietas su kitais odiais.Prūsų kalba turi bendra aukso pavadinimą su lietuvių kalba, prusikai ausis lietuvikai auksas. Duonai vadinti visos trys baltų kalbos vartoja skirtingus odius: lietuvikai duona, latvikai maize, prūsikai geitis. Lietuvių ir latvių kalbos skiriasi nuo prūsų taip pat ir pieno pavadinimais. Lietuvikai pienas latvikai panau kaip ir lietuvikai piens yra susiję su indoeuropieių peie-/pi- ,,būti riebių, gausių‘‘. Tos aknies lietuvių kalboje yra papijusi karvė ,,meliant nebesulaikanti pieno karvė‘‘, pyti ,,mirkti, prisisotinti (apie emę), duoti arba gauti pieno‘‘, pydyti ,,maloninti karvę, kad atleistų pieną‘‘. Prūsų kalboje pienui reikti vartojami trys odiai: (ructan) dadan ,,(rūgusis) pienas“ giminingas su s. ind. dadhi, vienaskaitos kilmininkas dadhnan ,,rūgusis pienas‘‘, ivestas i prūsiko odio, atitinkanio lietuvikam avienis ,,stiprus darbinis arklys‘‘ ir poadamynam ,, saldus pienas‘‘.vaigdei vadinti lietuviai ir latviai vartoja skirtingus odius lietuvikai vaigdė o latvikai zvaigzne. Jie i seno yra giminingi slavų kalboms rusikai zvezda, lenkikai gwiazda.
Lietuvių ir latvių kalbose nosinis intarpas, kurio vartojimas kartais neapsiriboja esamojo laiko paradigma, yra analogikai perkeliamas ir į būdvardius bei daiktavardių abstraktus. Lietuvių ir latvių kalbų skirtybės, kurios apskritai atspindi vėlesnį baltų kalbų raidos etapą, yra tokios: Cirkumfleksas latvių, prūsų ir slavų kalbose yra krintanti, o lietuvių kylanti alba kylanti-ktintanti intonacija.Be Kylanios ir krintanios priegaidės, latvių kalba dar turi dar turi lautinę intonaciją. Kylanioji priegaidė latvių kalboje yra ten, kur lietuvių kalba pastoviai pradiniame skiemenyje turi akūtą, paliginus latvikai galva ir lietuvikai galva, latvikai sirds ir lietuvikai irdis. Lietuvių kalbos tipo veiksmaodiai darau, dariau, daryti veiksmaodiai latvių kalboje yra asmenuojami taip: esamasis laikas daru (i darau), būtasis kartinis laikas dariju, bendratis darit. Taigi latvių kalboje būtasis kartinis laikas ia yra perėjęs į –iju, -iju, -it asmenavimo tipą, kuriam lietuvių kalboje atitinka –iju (-yju),- ijau (-yjau) tipas.į perėjimą lengvino ta aplinkybė, kad abiejų tipų bendraties formos turėjo vienodą formantą (lat. –it). Puikių J. Endzelyno darbų dėka latvių kalba yra geriau itirta, negu lietuvių. Lietuvių kalba neturi nė vieno atitinkanio dabartinį tyrinėjimų lygį lyginamosios istorinės gramatikos veikalo. Todėl neretai tokį veikalą atstoja J. Endzelyno darbai.
Latvių kalba apskritai yra daug daugiau pakitusi ir savo raida paengusi į priekį, negu lietuvių kalba. Todėl daugelį latvių kalbos formų galima kildinti i lietuvių kalbos. Tiesa, polinkį į naujoves kai kur galima pastebėti lietuvių kalbos tarmėse. Artimiausia lietuvių kalbai yra latvių augzemniekų tarmė.
Artima lietuvių i latvių kalbų giminaitė yra mirusi karių kalba. Tai pereinamoji kalba tarp lietuvių ir latvių kalbų. Nepaisant to, kurių kalbos odynas neretai yra artimesnis prūsų kalbos odynui. Jau XIII amiaus pradioje kuriai gyveno vakarų latvijoje, vadinamoje Kuremėje, dabartinių emaiių teritorijoje ir Klaipėdos krate. Į rytus nuo kurių gyveno emgaliai. Jų vardas yra sudarytas i lat. ziema ir gals. K Būga ir J. Endzelynas mano, kad kai kurios rytų lietuvių tarmių ypatybės atsiradusios dėl prūsų kalbos įtakos. Juodkrantės gyventojai Kurių Nerijoje kalba latvių kalba. Nors ta jų kalba ir vadinama Kursenieku valoda ,,kurių kalba“, taiau nėra kurių. Kaip į latvių tarmė ia pateko, dabar sunku pasakyti. Baltai anksiau gyveno daug toliau į rytus ir kad tais laikais Baltijos jūrą tesiekė prūsai. Baltų senųjų sodybų klausimui nepaprastai yra reikmingi K. Būgos darbai. Daug lietuvikos kilmės upėvardių yra randama Minsko ir Smolensko srityse. Tuo remdamasis K. Būga padarė ivadą, kad senovėje lietuviai gyveno į rytus nuo dabartinių savo emių. Jie tik vėliau, spaudiami i pietų pusės plūstanių slavų, įkandin sėlių ir latvių patraukė į vakarus.
Apie 1620 m. pasirodė pirmasis lietuvių kalbos odynas- Konstantino Sirvydo ,,Dictionarium trium linguarum“, susilaukęs penkių leidimų, o 1653 m. buvo ileista pirmoji lietuvių kalbos gramatika- Danieliaus Kleino ,,Grammatica Litvanica“. Tuo būdų XVII amiaus viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypa suintensyvėjo XIX amiuje, atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai. Lietuvių kalba atsiskyrusi nuo latvių kalbos, vėliau ėmė skilti į tarmes. Pagrindinės tarmės tai auktaiių ir emaiių. Auktaiių dabar yra trys pagrindinės patarmės: rytų, vakarų ir pietų auktaiiai, arba dzūkai,o emaiių taip pat trys: vakarų arba klaipėdikiai (donininkai), iaurės vakarų, arba telikiai (dounininkai) ir pietų, arba raseinikiai (dūninikai).
iame darbe vadovaudamasi Ernesto Frenkelio studija ,,Baltų kalbos“, siekiau ukimti jauiamą lietuvių kalbos su kitomis baltų kalbomis santykius.is darbas gerai supaindins su baltistika, todėl ia gana detaliai pateikiama daugelis specialistui gerai inomų dalykų. ia naujai nuvieiamos ir tos problemos, dėl kurių sprendimo tyrinėtojų poiūriai smarkiai skiriasi. Lietuvių, latvių ir prūsų kalbų santykiai iame darbe apibūdinami su ypatingu kruoptumu. iame darbe nuolat minimi dviejų didiausių baltistų vardai- Janio Endzelyno kuris dirbo mokslinį ir pedagoginį darbą Rygoje ir Kazimiero Būgos, jaunystėje mirusio lietuvių lingvisto. I turimos mediagos galiu spręsti kad Lietuvių kalba yra labai panai į latvių kalba. Lietuvių ir Latvių kalbų gramatika daugelyje atvejų yra labai panai o kartais netgi atitinkanti viena kitai. Lietuvių kalba turi daug tarmių ir pratarmių todėl galima sakyti kad yra turtingiausia i visų baltų kalbų.